Dantų krapštukai pirmą kartą buvo naudojami XVII amžiuje, tačiau buvo pagaminti iš tauriųjų metalų ir brangakmenių ir buvo vertinami kaip papuošalai. Pirmąjį pagamintą medinį dantų krapštuką pagamino 1869 m. Marc Signorello.
Dantų krapštukai pradeda gyvenimą beržu. Galų gale beržo medis baigiasi ant krintančiojo sunkvežimio ir randa kelią į dantų krapštuko gamyklą (stebėtina, kad jie beveik visi yra Meine). Patekę į ten, medis supjaustomas į plonus medienos lakštus, vadinamus faneru. Tai padaryta vienu iš dviejų būdų: pirmuoju metodu milžiniškas pjūklas naudojamas plonam rąsto gabaliukui pjaustyti. Tai švaistoma, nes pjūklas daug medienos paverčia pjuvenomis. Efektyvesnis būdas yra pjaustyti ploną lakštą nuo rąsto dideliu aštriu peilio ašmenimis. Tai atliekama pritvirtinus žurnalą į mašiną, kuri jį įjungia ant savo ašies. Labai ilgas, aštrus peilis prispaustas prie rąsto šono, o rąstas sukasi, plonas lakštas yra supjaustytas.
Tada plonas medžio lakštas garuojasi. Dėl to jis yra minkštas ir lengvai supjaustytas. Plokšti dantų krapštukai yra tik ant medienos, džiovinami, priklijuoti ir siunčiami vartotojui. Apvalūs dantų krapštukai yra antspauduoti iš (šiek tiek storesnio) lakšto, tada praleidžiami per mašiną, vadinamą „apvalesniu“, kuris juos šlifuoja į gražius apvalius, dvigubai kūginius.
